Šeimos šortai – sovietmečio kultūros reiškinys
Šeimos šortai – sovietmečio kultūros reiškinys
Anonim

Šeimos apatinės kelnės… Ar jos turi ką nors bendro su shenti – senovės Egipto strėninėmis, liemenėlėmis – viduramžių vyriškomis apatinėmis kelnėmis ir XVIII amžiuje Prancūzijos dvare pasirodžiusiomis apatinėmis kelnėmis?

Pasirodo, iki XIX amžiaus pabaigos apie vyriškas apatines kelnaites (ypač šeimynines) niekas nieko nežinojo. Tik XIX–XX amžių sandūroje poilsio vietose, paplūdimiuose ir kurortuose ėmė ryškėti aukštuomenės atstovai, apsirengę šį drabužį kažkiek primenančiais drabužiais. Tuo metu trumpikės buvo maudymosi kostiumėliai.

Apie 1920 m. viename iš madingų anglų žurnalų pasirodė pirmųjų vyriškų apatinių kelnaičių vaizdas. Po kurio laiko jie sugalvojo lėkštę arba musę. Daugumai vyrų šis garderobo elementas nelabai patiko. Tačiau maišelio išradimas neliko nepastebėtas. Musė pirmiausia pasirodė ant kelnių, o tada ant viršutinių kelnių.

Šeimos kelnaitės
Šeimos kelnaitės

Pagaliau ateina sovietmetis. 1930 metais visa šalis tampa vientisu stadionu. Kiekviename kino žurnale rodomi linksmi ir energingi sportininkai. Gegužės dieną paradai vyksta ne tik Maskvoje priešais vyriausybętribūna, bet visoje šalyje yra jaunimo ir moksleivių kolonos. Jie visi apsirengę šortais ir marškinėliais ir žygiuoja bravo skambant sportiniam žygiui.

Šeimyninių šortų modelis
Šeimyninių šortų modelis

Dėl to šortai ir marškinėliai tampa tikrų vyrų simboliu, jų populiarumas auga. Jaunoji karta renkasi sportinį aprangos stilių. Vyrai imituoja sporto stabus, todėl kelnės vis mažiau populiarėja ir jas keičia šortai. Pažangūs piliečiai išdidžiai ėmė įeiti į komunalinių butų virtuves su tokia sportine apranga, šokiruodami savo ne tokius jaunus kaimynus.

Masinė apatinių kelnaičių gamyba pradedama maždaug šeštajame dešimtmetyje, kai šalyje kūno kultūra ir sportas tampa kultu. Tai buvo tik juodi arba tamsiai mėlyni gaminiai, kurių ilgis buvo pusė metro, o vienos kojos apatinės dalies plotis – šešiasdešimt penki centimetrai.

Tokie drabužiai buvo nebrangūs, tiko kiekvienam šeimos nariui – nuo jauniausio sūnaus iki šeimos tėvo. Gerai išskalbdavo, greitai išdžiūdavo, todėl visi berniukai vasarą po kiemus lakstė tik su plačiais šortais, vadinamais parašiutais.

Vyriškų kelnaičių šeima
Vyriškų kelnaičių šeima

Jiems nebuvo gėda sėsti prie pietų stalo su šeima ar sėdėti kieme su draugais, kovoti su tokiomis lentomis kaip domino ar šaškės. Šeimos kelnaitės tapo universalia namų apranga.

Kiekviena save gerbianti šeimos mama mokėjo siūti drabužius. Merginos darbo pamokose to buvo mokomos net pradinėse klasėse. Kartu su prijuostėmis ir sijonais,jų vadovėlyje taip pat buvo šeimyninių šortų raštas. Pagal tradiciją pigus audinys suknelėms buvo perkamas kelių metrų ilgio. Tada iš jo buvo siuvami atnaujinimai visiems. Chalatai ir sarafanai skirti mergaitėms ir moterims, o šeimyninės kelnaitės – vyrams ir berniukams.

Rankomis pasiūti daiktai buvo ryškūs ir spalvingi. Jos skyrėsi nuo parduotuvėje pirktų juodos ir mėlynos spalvos atlasinių „sėklų“ir laikui bėgant tapo labiau mėgstamos. Todėl pramoninėje gamyboje, arčiau aštuntojo dešimtmečio, buvo pradėtos gaminti vyriškos šeimyninės kelnaitės ne tik iš satino, bet ir iš kitų audinių, įvairių spalvų ir modelių.

Rekomenduojamas: