„Amerikietiškas psichologas“: kritikų ir skaitytojų atsiliepimai apie knygą

2024 Autorius: Sierra Becker | [email protected]. Paskutinį kartą keistas: 2024-02-26 05:55

Apie knygą „Amerikietiškas psichologas“atsiliepimai yra prieštaringi – tai faktas. Kažkam labai patiko savotišku humoru persmelktas thrash, o liečiant knygos puslapius kažkas jaučia pasibjaurėjimą. Tačiau vienu dalyku skaitytojai panašūs – abu „American Psycho“perskaitė iki galo. Visiškai neįsivaizduojamu būdu traukia šlykštus ir visiškai ligotas psichopatas. Iš tiesų, noriu skaityti knygą toliau, kad suprasčiau ir atsakyčiau į vieną klausimą: „Kodėl?“

Gal pati knyga neatsakys į šį klausimą, bet suteiks peno apmąstymams. Tarp kraujo ir viską ryjančio žiaurumo jūros pasigirsta tylus pagalbos šauksmas. Nepastebimo žmogaus verksmas, kurį kiti priima už ką nors kitą, o kartais jo visai nemato ir negirdi. „American Psycho“apžvalgose skaitytojai pastebi, kad ši knyga buvo parašyta visai ne tam, kad būtų galima paversti paskutinępuslapį, pasakykite, koks pagrindinis veikėjas yra blogas. Tai verčia susimąstyti (nors ir kiek neįprastu būdu), kiek žmogus pastebi aplinkui, išskyrus save patį.

Keli žodžiai apie autorių

Amerikos psichogenų autorius Bretas Eastonas Elisas yra šiuolaikinis rašytojas iš Kalifornijos. Gimė 1964 m. kovo 7 d. Los Andžele (JAV). Jo tėvas buvo nekilnojamojo turto vystytojas, o mama – namų šeimininkė.

Netrukus po to, kai Bretas įstojo į koledžą, jo tėvai pateikė skyrybų prašymą (1982 m.). Verta paminėti, kad jo tėvas turėjo rimtų problemų su alkoholiu, todėl Bretas dažnai buvo jo skriaudžiamas. 1992 m. Robertas Ellisas miršta ir niekada nesusitaikė su savo sūnumi.

Tačiau šie nelengvi santykiai tarp tėvo ir sūnaus atsispindi Breto kūryboje. Net kurdamas Patricko Batemano personažą rašytojas rėmėsi prisiminimais apie savo tėvą.

Rašytojas neapima savo asmeninio gyvenimo. Nors laikas nuo laiko jis pateikia informaciją interviu, o paskui ją paneigia. Greičiausiai tokiu būdu jis bando nuslėpti, kad yra netradicinės seksualinės orientacijos atstovas (tai patvirtino 2004 m.).

1986 m. Bretas gavo bakalauro laipsnį Benningtono koledže. Savo pirmąjį romaną „Mažiau nei nulis“(1985) jis parašė kaip kursinį darbą ir išleido jį dar būdamas studentas. 1987 m. Ellis persikėlė į Niujorką, kur išleido antrąją knygą „Pritraukimo dėsniai“. Tačiau didžiausia ir skandalingiausia šlovėgavo romaną „Amerikietiškas psichologas“(Bretas Ellisas), kuris pasaulį išvydo 1991 m.

Pakalbos

Verta pastebėti, kad „American Psycho“apžvalgos pradėjo pasirodyti dar prieš išleidžiant knygą. Kai kurios visuomeninės organizacijos išreiškė atvirą protestą. Jie apk altino autorių smurto ir misoginijos propagavimu.

Bet buvo ir kitų atsiliepimų apie „American Psycho“. Elliso pusėje kalbėjo žinomi amerikiečių literatūros veikėjai, įskaitant Normaną Mailerį. Tiesa, nepatenkintųjų buvo ir daugiau, ir Bretui teko keisti leidyklą, nes ankstesnė, pasidavusi masinėms provokacijoms, atsisakė su juo bendradarbiauti. Šiek tiek vėluodamas „American Psycho“pateko į knygynų lentynas.

Istorija

Norėdami suprasti atsiliepimų apie knygą „Amerikietiškas psichologas“nenuoseklumą, turėtumėte išsamiai išstudijuoti kūrinio siužetą.

Taigi, romaną pasakoja Manheteno gyventojas Patrickas Batemanas. Beje, jis – apsišaukėlis maniakas. Veiksmas vyksta Manhetene praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje, o pačioje knygoje aprašomi apie dvejus pagrindinio veikėjo gyvenimo metus.

Knyga „American Psycho“prasideda pagrindinio veikėjo įžanga. Betmenui yra 26 metai ir jis kilęs iš turtingos šeimos. Išsilavinimą įgijo Ekseterio akademijoje ir Harvardo universitete, dirba Volstryte, Pierce & Pierce.

Galite sakyti, kad Betmenas yra tipiško yuppie (jauno pasiturinčio vyro, kuris aistringai myliprofesinę karjerą ir materialinę sėkmę, veda aktyvų socialinį gyvenimą), nors pats herojus neigia šį palyginimą.

Pagrindinę siužeto dalį sudaro Patriko nusik altimų aprašymai, nors kūrinio pabaigoje šių istorijų patikimumas tampa vis labiau abejotinas.

Aukos

Knygoje „American Psycho“pats herojus aprašo, kaip bando nužudyti savo aukas. Tarp jų:

1. Moterys, dažniausiai jaunos. Į jį įeina buvusios ir esamos merginos, merginos iš palydos tarnybos biuro ir lengvos dorybės moterys.
2. Konkurentai versle. Pavyzdžiui, herojus nužudo Paulą Oweną tiesiog savo bute.
3. Žmonės iš gatvės. Jis apima bedarbius, benamius ir vargšus. Batemanas juos vadina „genetiniu šlamštu“. Patrikas romane du kartus susitinka su afroamerikietišku elgeta, o per pirmąjį susitikimą išrėžia akis.
4. Kitų rasių, tautybių, etninių grupių atstovai.
5. Paprasti praeiviai, kuriuos herojus sutinka miesto gatvėse. Po Centrinį zoologijos sodą vaikščiojo saksofonininkas, berniukas ir net savo šunį vedžiojo homoseksualas.
6. Tie, kurie pateko į rankas. Bandydamas pabėgti nuo policijos, per gaudynes, Batemanas nužudė taksi vairuotoją, policininką, sargybinį ir naktinį sargą.
7. Gyvūnai. Paprastai tai būdavo šunys arba žiurkės.

Kaip matote, šiose žmogžudystėse nėra sistemos. Net „Amerikietiško psicho“recenzijose minima, kad pagrindinis veikėjas veikia be jokio plano. Jis tiesiogžudo dėl meilės menui (taip sakant). Herojus kankina ir žudo įvairiais būdais. Naudoja šaunamuosius ginklus, peilius, elektrinius įrankius ir net gyvas žiurkes.

Ko nenužudys herojus?

Seriale „American Psycho“Eastonas Ellisas nepamiršo išvardyti veikėjų, kurių Batemanas nebando nužudyti. Tai Jeano sekretorė, homoseksualus Louisas Carruthersas ir sužadėtinė Evelyn Williams. Patrikas nenori jų žudyti, nes jie jaučia jam šiltus jausmus. Tačiau pačiam herojui būdingas godumas, pavydas ir neapykanta, kurie dosniai pagardinami pykčiu ir sadistiniu malonumu.

Ir kitos keistenybės

Atrodytų, kad tas, kuris žmogžudystėje mato visiškai įprastą dalyką, neturi kažko žmogiško. Tačiau Batemane šį žmogiškumą, nors ir silpnai, galima atsekti. Jis kalba apie romantiką ir meilę, apie tai, kaip tai atsispindi mene ir muzikoje. Jis taip pat turi savotišką humoro jausmą, ne kartą ironiškai kalbėjo apie savo egzistencijos tuštumą ir menkumą.

Paletė

Per „American Psycho“Bretas Elisas kalba apie labai savitą žmogaus egzistenciją. Betmenui sekasi visose srityse, atrodytų, kad jam nėra ko norėti. Tačiau už šios sėkmės slypi visiškas emocinis perdegimas. Jis žudo, kad jaustų. Pavydas, įniršis, neapykanta, sadizmas – taip, tai ne emocijos, kurias žmogus turėtų patirti visą laiką, bet pagrindiniam herojui tai buvo vieninteliai jausmai, kurie karts nuo karto pabusdavo.

Verta pažymėti, kad romano pabaigoje Betmenas nustoja jausti ką nors net nuo žmogžudysčių. Jo jausmų paletė visiškai išnaudojo save. Viskas virto pilka, nepastebima kasdienybe. Jis ne kartą mini, kas reiškia bevertį ir tuščią egzistavimą, juokauja apie tai ir vis giliau pasineria į žiaurumo ir nekrofilijos bedugnę.

Kai kurių skaitytojų atsiliepimuose apie „American Psycho“rašoma, kad tokiu būdu autorius bando parodyti, kad žmonės dažniausiai mato tik tai, ko nori. Betmenas yra sėkmingas verslininkas, kilęs iš garsios šeimos, sekasi su moterimis. Sunku jam nepavydėti. Tačiau koks jis iš tikrųjų yra žmogus, niekas nežino (ir, tiesą sakant, ir nesistengia išsiaiškinti). Todėl iš vienos pusės yra sėkmingas verslininkas Betmenas, o iš kitos – jo kraujo ištroškęs alter ego.

Beitmeno asmenybė

Pagrindinį „Amerikos psichozės“veikėją Elisą Bretą galima laikyti vilkolakiu. Išoriškai tai sėkmingas ir visuomenėje žinomas žmogus, protingas, garbingas, išauklėtas. Tačiau kai niekas nemato, jis virsta žudiku, sadistu, kanibalu, nekrofilu ir įmantriu prievartautoju.

Bateman seka naujausias mados tendencijas. Geba apibūdinti kitų asmeninius daiktus iki smulkmenų. Jis dažnai pataria draugams, kokį mineralinį vandenį pasirinkti, kokį mazgą rišti kaklaraištį ir pan. Herojus niekina ir nekenčia homoseksualų, ypač Louiso Carrutherso, kuris, siekdamas išlaikyti įvaizdįmoteris.

Batemanas labai konkrečiai kalba apie savo sveikatą. Jis priešinasi rūkyti ir nuolat lanko sporto salę, tačiau tuo pat metu piktnaudžiauja narkotikais ir alkoholiu. Knygoje aprašoma daug akimirkų, kai herojus bandė įsigyti kokaino, tačiau tai nesutrukdė jam priekaištauti savo broliui dėl priklausomybės nuo narkotikų.

Batemanas taip pat yra muzikos mylėtojas, nors nuolat negali pakęsti repo dėl rasistinių priežasčių. Verta paminėti, kad kai kurie knygos skyriai yra skirti Genesis, Huey Lewis ir The News bei Whitney Houston darbams aprašyti.

Pagrindinio veikėjo darbas nėra apsunkintas: jei nori, jis savaitėmis gali nieko neveikti. Į biurą ateina vėlai, ilgai pietauja, visą dieną klausosi muzikos ar žiūri televizorių. Viename iš pokalbių jis netgi pasakė, kad dirba tam, kad laikytųsi visuomenėje priimtų normų.

„American Psycho“: kritinės apžvalgos

Literatūros kritikai pastebi, kad šiame kūrinyje per daug fantazijos elementų, todėl sunku nustatyti, kur aprašomi tikri įvykiai, o kur – Beitmano fantastika. Santykis tarp tikrovės ir fantastikos dar nėra baigtas.

Antra kritikų aptariama problema yra policijos ir pagrindinio veikėjo santykiai. Nepaisant to, kad Batemanui ne itin rūpėjo sąmokslai, teisėsaugos dėmesio jis nepatraukė. Nors vienas tyrėjas herojų įtarė, jis taip ir nebuvo suimtas. Romane nėra paaiškinimo, kodėl bylai nebuvo duotas žingsnis. Galbūt teisėsaugos institucijos yra nekompetentingos (arba nesirūpino savo darbu), irgal per daug užsiėmęs dėl didelio nusikalstamumo lygio Manhetene. Tai turi nuspręsti skaitytojas.

Leitmotyfs

Kritikai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad knygoje (o vėliau ir filme) yra keletas leitmotyvų. Pirmiausia minima Brodvėjaus produkcija „Vargdieniai“(V. Hugo). Rašytojai teigė, kad Volstryto jupijai yra atstumtieji.

Antra, pagrindinis veikėjas nuolat nuomoja ir grąžina kasetes. Betmenas domisi sadistine pornografija. Istorijos eigoje jis kelis kartus paima filmą „Kūno dublis“. Scenos metu, kai mergina nužudoma elektriniu grąžtu, Batemanas tenkina savo seksualinius poreikius (masturbuoja). Jis taip pat naudoja kasetes kaip pasiteisinimą, kad paaiškintų aplinkinėms moterims, ką jis veiks šiandien ar veikė vakar. Šis prielinksnis vartojamas kaip eufemizmas, kai kalbama apie kankinimą ar žmogžudystę.

Visoje istorijoje taip pat minimas „The Patty Winters Show“. Jame aptariamos įvairios temos, kurios dažniausiai atsispindi geltonojoje spaudoje. Laidos žiūrovai suglumę ir apatija reaguoja į svečių pasakojimus. Kuo arčiau knygos pabaiga, tuo absurdiškesnės tampa temos. Kritikai teigia, kad tai gali būti laipsniško pagrindinio veikėjo asmenybės irimo požymis.

Satyra

Be to, knygos „Amerikietiškas psichologas“(Ellis Bret) apžvalgose teigiama, kad šis romanas yra satyra apie moralinį degradavimą, vykstantį devintojo dešimtmečio Amerikoje. Rašytojai (ir kai kurie skaitytojai) tikikad visi tie siaubingi fanatizmai ir žmogžudystės pateikiami siekiant sustiprinti juodąjį humorą. Juk visą gyvenimą Beitmanui rūpi tik tai, kaip jis atrodo kitų akyse. Jei mes atskirai kalbėsime apie Batemano asmenybę, tada ji neegzistuoja. Jis yra eilinis „plastmasinis“devintojo dešimtmečio žmogus, turintis primestas nuomones, idealus ir vertybes.

Pagrindinio veikėjo neapykanta prostitutėms ir homoseksualams persmelkia visą romaną. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje AIDS tema jau tapo aktuali, ir tai yra šio sindromo plitimo simboliai. Beitmanas taip pat nevartoja narkotikų, kurie taip pat yra vienas iš AIDS plitimo š altinių.

Ar tai šedevras ar ne?

Kaip minėta, atsiliepimai apie knygą yra dviprasmiški. Kai kurie žmonės mano, kad šis romanas yra puikus. „Amerikietiškas psichologas“– tai vieno maniako istorija. Suprantama, kodėl jums nepatinka ši knyga. Romane išties daug žiauraus smurto scenų ir seksualinio pobūdžio epizodų, kurie aprašyti taip šiurpą keliančiais smulkmenomis, kad ypač įspūdingiems žmonėms geriau neskaityti. Iš tiesų, yra jausmas, tarsi aplietas purvu. Bet jei pasigilinsite, už visų šių šlykščių epizodų slypi kažkas daugiau.

Nevalingai kyla klausimas, apie ką šis romanas. Apie viską. Čia galite pamatyti individo konfliktą su visuomene, ir tolerancijos problemą, ir visuomenės degradaciją devintajame dešimtmetyje, ir daug daugiau – priklausomai nuo to, į kurią pusę pažvelgsite.

Iš esmės skaitytojams kyla klausimas, ar herojus tikrai padarė visus tuos nusik altimus, ar tai suvaidino savo ligąvaizduotė. Iki knygos pabaigos susidaro kaip tik toks įspūdis, o tam autorius pasitelkia ne banalias užuominas, o gana įdomias literatūrines technikas. Pavyzdžiui, istorija pasakojama pakaitomis pirmuoju ir trečiuoju asmenimis. Autorius gana tinkamai panaudojo šį metodą, todėl jis pasirodė įdomus.

Taip pat skaitytojai pastebi, kad herojaus motyvai nėra iki galo aiškūs, kiti teigia, kad jie tokie smulkmeniški, kad net neverti dėmesio. Tai yra pagrindinė „Amerikietiško psicho“mintis – niekas negali pasmerkti ar pateisinti herojaus. Tai vienintelis maniakas žmonijos istorijoje, sukurtas iš popieriaus ir rašalo, kurį gali suprasti tik tas pats psichopatas.

Atranka

2000 m. įvyko romano ekranizacija. Filme yra beveik visos knygoje aprašytos scenos, tačiau jos aptinkamos kiek skirtingose vietose, kur buvo romane. Bet tai nepablogina istorijos. Filmą galite laikyti įdomiu kūrinio remiksu.

Rašybos funkcijos

Verta atkreipti dėmesį į dar vieną šio romano bruožą, apie kurį kalba pats autorius. Viename interviu jis sakė, kad tai viena iš tų knygų, kurios rašo pati. Bretas Eastonas sako:

Pagaliau, mano siaubui, supratusi, ko iš manęs nori mano herojus, kaip galėdamas priešinausi, bet romanas ir toliau rašė save per prievartą. Turėjau daugybę nesėkmių valandų, o pabudęs radau surašytus kitus dešimt puslapių. Priėjau išvadą ir nežinau, kaip kitaip apibūdinti: romanas norėjo, kad kas nors to padarytųtada parašė.

Ypač įdomi autorės apžvalga apie šią knygą. Jis prisipažino, kad pats romanas jam nepatiko, Bretui atrodė šlykštus, tačiau Patrickas Batemanas jau pasirodė ir norėjo paragauti šlovės, atsisukęs į šiuolaikinį pasaulį. Pasirodžius romanui rašytoja lengviau atsikvėpė: nebereikėjo pabusti vidury nakties iš apsėdimų. Tačiau po kurio laiko rašytojo ranka sukūrė kitą panašų šedevrą – „Glamoramą“.

Taigi, ar tikėti autoriaus žodžiais, pasakytais interviu, skaitytojas turi nuspręsti pats. Kalbant apie romano recenzijas, jos pernelyg prieštaringos, tačiau ši knyga abejingų nepaliko. „Amerikietišku psichologu“galima žavėtis, niekinti ar šlykštėtis. Galite pabandyti tarp eilučių rasti gilią filosofinę prasmę, žinią iš praeities ar ateities spėjimą, bet niekada nelikite abejingi.